Projektų metodas – pedagoginėje praktikoje pripažintas visavertis aktyvaus, patirtinio ugdymo(si) metodas, susijęs su santykiais, susitarimais, prasminga vaikų veikla, „ugdymu kiekvienam ir visiems“. Projektinė veikla ne tik ugdo vaikus – ji padeda iškelti aktyviąją, dalyvaujančią, ir iniciatyviąją vaiko asmenybės pusę. Tai reiškia, kad pripažįstamas ir gerbiamas vaiko balsas, vaiko kultūra. Kai dirbama, atsižvelgiant į vaiko balsą, ugdymas tampa kokybiškesnis ir aktualesnis, nes išplaukia iš tikrų vaiko interesų, iš to, kas vaiką domina. Praplečiama vaiko galimybių erdvė, padedanti jam kurti, žaisti ir mokytis.
Ugdymo turinio įgyvendinimas, ugdant(is) projektų metodu – skatina vaikų asmeninę atsakomybę, moko priimti sprendimus, bendradarbiauti, padeda įgyti naujų patirčių, įsitraukti ir dalyvauti. Domėtis tuo, kas vyksta. Lavėja vaikų intelektas, emocijos, kūrybiškumas, vaizduotė, taip pat stiprėja empatija, gebėjimas valdyti konfliktus, tinkamai reaguoti į kritiką ir tinkamai reikšti savo nuomonę.
Projektai sukuria puikią terpę įtraukiajam ugdymui, nes projektinėje veikloje vaikai gali aktyviai dalyvauti, nepriklausomai nuo jų raidos, gebėjimų, pasiekimų. Dėmesys kreipiamas į vaiko individualumą. Visi vaikai vienodai svarbūs projekte ir visi įtraukiami į projektinį darbą.
Projektų metodo formatas yra atviras įvairioms inovacijoms. Galima išbandyti naujoviškas idėjas, veiklas, priemones. Vykdant projektus galima sėkmingai pritaikyti daugelį technologijų.
Projektinis ugdymas leidžia:
- sumažinti atotrūkį tarp ugdymo turinio ir vaiko interesų (ne vien vaikas turi klausyti, ko nori suaugusysis, suaugusieji turi įžvelgti, ko nori vaikas).
- Priartinti institucinį ir realų vaiko gyvenimą (vaikas jaučia, kad jo buvimas grupėje yra procesas, turintis namų patirties tęstinumą);
- Vykdyti kontekstinį ugdymą, kuomet svarbi tampa kasdieninė rutina, kasdieniai įpročiai, santykiai su žmonėmis, susitarimai, tradicijos, ritualai.